Mergystės plėvė skaudžiai plyšo

Turiu aš draugą ir draugaujam mes jau 2 metus, bet vis dar buvau nekalta, nors anksčiau tikrai turėjau daug galimybių tai padaryti ir su buvusiais draugais ir pan. Tiesiog nenorėjau prarasti savo nekaltybės, kurią labai vertinau ir tiesiog nejaučiau noro „tai padaryti“. Mano draugui buvo sunku manęs laukti tiek laiko, ypač, kai 6 metais vyresnis už mane (tik neišsigąskit, nes kitiem tai labai baisiai skamba), tačiau, kai myli, juk viską gali. Mes tikrai esam gan artimi, bet niekad iki to nepriėjom, nes jis žinojo mano požiūrį ir daug kartų buvo sakęs, kad manęs nori. Jis buvo likęs pas mane daug kartų, bet niekad nieko tokio nedarėm, išskyrus vieną, kai nedaug trūko, kad prarasčiau nekaltybę. Spėjau viską laiku sustabdyti, kai galvoje pradėjo suktis mintys „ką aš darau? ar aš to noriu? blemba kaip skauda ir pan“. Kitą dieną man buvo labai gėda, nors jo savijauta irgi buvo ne ką geresnė.
Po kiek laiko jis vėl liko nakvoti pas mane. Žinoma mes buvom vieni ir tikrai nieks netrukdė. Prieš tai šiek tiek išgėrėm, nes šventėm savo 2 metukų draugystės sukaktį. Kai nuėjom gult, kaip visada prasidėjo karšti bučiniai, glamonės ir pan. Aš to visai neplanavau, bet kažkaip atsidaviau aistrai ir net nieko nedariau, kai mano kelnaitės buvo numautos. Kažkur giliai viduje vėl skambėjo balsas „ką aš darau“, bet jau nebekreipiau dėmesio. Pradėjau jaust vėl tą nelemtą skausmą ir dėl to negalėjau normaliai atsipalaiduoti. Tuo pačiu jaučiau ir kažkokią baimę, nes tai buvo kažkas naujo, dar nepatirto. Po kelių bandymų jam pavyko ir mano mergystės plėvė skaudžiai plyšo. Jaučiau kaip jis „jau manyje“, po truputi judėjo pirmyn atgal, po to greičiau, tačiau nesiliovė manęs bučiuoti, nors iš to skausmo man jau nebesinorėjo tų bučinių, tik galvojau, kad viskas kuo greičiau baigtųsi. Po viso šito jis vėl mane pabučiavo, pasakė, kad be galo myli ir, žinoma, paklausė ar labai skaudėjo, atsakiau, kad jis net neįsivaizduoja kaip. Bet juk tai tiesa, be to man skaudėjo dar kai ką – širdį. Aš praradau tai, ką labai vertinau ir kuo didžiavausi, nes nenorėjau buti lengvabūde. Mes dar gan ilgai kalbėjomės, mano skruostais pradėjo riedėt ašaros, nes aš jau praradau nekaltybę. Jis ėmė atsiprašinėti, bet juk ne tik jis kaltas, aš galėjau jį sulaikyt, bet…
Gal tik porą mėnesių praėjo nuo šio įvykio ir dabar kai pagalvoju, gal ir nėra ko gailėtis, nes juk mes jau tiek laiko kartu, o tai tik dar labiau mus suartino.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *