Pirmas kartas mokykloje

Mano pirmas kartas įvyko mokykloje. Tiesa, tai nebuvo pats pirmasis kartas, tačiau tai pirmąkart įvyko mokykloje… Mes abu juodi ir apsikarstę grandinėmis. Lekiam susikabinę už rankų – negražu vėluoti į klasės susitikimą. „Labas vakaras, labas vakaras, kaip sekasi, seniai besimatėm, mokytoja, kaip aš jūsų pasiilgau…“ Cha! Puiku, pagaliau susirandam porą laisvų kėdžių salėje. Direktorius pasamdęs kažkokią klaikią bobą su chalato tipo suknia, klykiančia „Šok, berniuk“. Ačiū Dievui, kad vėlavom – ji baigia savo pasirodymą, gęsta šviesa, į sceną išlenda vienuoliktokai su savo „montažu“.
Manasis pasimuisto kėdėje ir palinksta į mano pusę. „Pasiilgau…“ Mhm. Aha. AHA! Aš irgi. Nesakau garsiai, tik pasitrinu nosim jam į sprandą. Kas nutiesė kelią Vilnius-Kaunas? Tai mes jį pramynėm vienas pas kitą belekiodami… Apkabina viena ranka tvirtai, net raktikauliai trakšteli. Gerai gerai, zuikeli, aš galiu paglamonėt tavo kelius ir slinktelti ranka aukštyn tarp šlaunų. Bučiuoji man kaklą drėgnai, braukdamas dantimis per odą, liežuviu piešdamas neaiškias figuras. Gal rašai man pasiūlymą, kurį turiu iššifruoti? Atstumiu (mūsų eilė paskutinė ir pustuštė, bet, po velnių, manyje dar šiek tiek drovumo išlikę), tačiau veltui – delnu imi masažuoti krutinę. Girdžiu tave sunkiai kvėpuojant ir įsivaizduoju, kas dedasi apačioje. Na, TEN…
Staiga užsidega šviesos, delnas per sekundę dingsta man nuo krutų, o aš sėdžiu pastirusi, bandau ploti, bet neapleidžia jausmas, kad visi tik ir spokso į mano išryškėjusius spenelius. Žvilgteli ir juokiesi. Kaip visada – kimiai, negarsiai. Dievinu tavo ilgus plaukus ir nesaldų snukutį. „Dingstam?“ – akiplėšiškai prisimerkia žalios patyrusio patino akys. Begėdiškas pasiūlymas! Pašoku ir tempiu tave lauk. Kažkur į trečią aukštą, vingiuotu koridoriumi į patį galą. Uždusus klesteliu ant palangės. Niekas neateis, mes vieninteliai tokie nemandagūs ir nesižavim specialiai buvusioms laidoms paruoštu nykiu „šou“. Atsikvėpt neleidi, liežuvis, švelnus ir karštas, veržiasi pas manąjį. Stipriuose gniaužtuose aš pašėlusiai spurdu, kad ir pati galėčiau glamonėti, liesti, priglusti ir vesti tave iš proto. Prisitrauki mane nenustodamas bučiuoti, rankomis brauki per nugarą, žemyn, kur spusteli, ir iškart džinsai man pasidaro per maži. Veržimas stiprėja, kai nesidrovėdamas klaidžioji man tarp kojų. Staiga apsuki mane ir imi segti užtrauktuką. Lendi į kelnaites, kol pajuntu vėsų pirštą, naršantį tvinksinčioje vietelėje. Triniesi į mane vis sukdamas pirštu ratukus, o aš stebiu mūsų neryškų atspindį lange ir sukandu dantis, kad sulaikyčiau besiveržiantį šauksmą. Gera, kai tavo ranka judėdama slankioja tarp krutų, nuostabu, kai užpakaliuku pajuntu stangrų kalnelį tavo kelnėse, pasakiška, kai šnopuodamas dar bandai pasiekti burna mano ausį, nepakartojama, kai kita ranka neria tiesiai po liemenėle… Mhm. Aha. AHA! Jau! Viskas, nebegaliu, kojos nebelaiko, virstam į priekį ir aš stengiuosi remtis į palangę. Tikrai jauti, kaip TEN susitraukinėja raumenys, kaip virpu ir dejuoju nebesivaržydama, galų gale, kaip MYLIU tave šią akimirką.
Susiimu, atsisuku, pabučiuoju, o tu ištrauki ranką, glostai man plaukus ir kažką šnibždi nesuprantamomis frazėmis paklaikęs nuo noro gauti tą patį, ką davei man. Aš išsękusi, laiminga, jau sugebanti mąstyti, tad girdžiu kažką atkaukšint koridoriumi. Skubiai tvarkausi, nuvalau prakaitą tau nuo kaktos ir veduosi iš ten kuo greičiau. Kai prasilenkiam su chemijos mokytoja, uždedu delną ant išsipūtusio džinsų priekio. Aš dar atsilyginsiu tau.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *