Skausmingas pirmas kartas

uvo nuostabi vasaros diena… Saulė kaitino beprotiškai karštai… Aš, kaip ir kaskart, važiavau su dviračiu prie ežero. Tikrai nesitikėjau, kad šis kartas bus kitoks.
Maudžiausi, pliuškenausi sau smagiai ir staiga pamačiau vaikiną. O neeee jis nebuvo paprastas… Jis buvo tiesiog nuostabus. Negalėjau nuplėšti žvilgsnio nuo jo. Netikėtai ir jis pažvelgė į mane. Mūsų akys susitiko… Išsigandau… Jis nusišypsojo, o aš nusisukau ir ilgai nelaukusi parvažiavau namo. Gulėjau lovoje ir galvojau apie jį. Atrodo nieko nepaprasto, pamačiau vaikiną ir tiek. Nieko neįvyko, net nežinau kas jis, iš kur jis… Tačiau jaučiau keistą šilumą širdyje, kai tik prisimindavau jį, tą fainuolį.
Praėjo gal savaitė. Gavau SMS iš nežinomo numerio… Pagalvojau nieko įdomaus ir vėl kokie kvaileliai juokauja. Tai buvo vaikinas, jis kalbėjo mandagiai, gražiai, gal netgi drįsčiau sakyti, kad mielai. Taip susirašinėjome gal kokią valandą ar daugiau, kol abu supratom, kad aš – tai mergina, kuri buvau prie ežero, o jis – vaikinas, kurį ten mačiau. Norit tikėkit norit ne, bet taip buvo tikrai! Nesupratau kaip? Kodėl? Bet tartum likimas mus suvedė. Taip pradėjom bendrauti. Jis gyveno ne mano mieste, bet kasdien atvažiuodavo pas mane. Pradėjom draugauti. Jaučiau jam nepaprastai stiprų jausmą. Jis taip pat. Atrodo viskas tęsis amžinai… Susitikinėjimai, bučiniai, glamonės, švelnūs žodžiai susitikus, eilės parašytos man… Jaučiausi įsimylėjusi, jis taip pat kartodavo, kad myli mane… Bet po 3 mėnesių prasidėjo nesutarimai, įtarinėjimai, nes vis gi atstumas daro savo… Sunku taip… Kaskart, kai susipykdavom, jis sakydavo:
– Nebandyk manęs palikti, nusižudysiu, klijų prisiuostysiu, nueisiu pas šetoną ir t.t.
Tokios kalbos mane gąsdindavo ir tikrai būdavo nesmagu. Taigi palikau jį… Buvo skaudu… Nemažiau nei mėnesį sėdėdavau užsidariusi namuose ir verkdavau, o jis skambindavo naktimis, rašydavo SMS grąsindamas jau net mane nužudyti! Aš bijojau ir tylėjau…
Tokių jo SMS sulaukdavau kiekvieną dieną ir tai tęsėsi pusę metų… Mažai? Man atrodė labai daug… Galiausiai nebeiškenčiau ir paskambinau jam. Juk reikia vieną karą išsiaiškinti, nes daugiau taip nebegalėjau. Kai paskambinau, jis kalbėjo maloniai ir atrodė tartum su meile… Nesuprantu… Pasiūlė susitikti, bet ir vėl bijojau, nors ir jaučiau jam meilę visą tą laiką. Kad ir ką jis sakė… Negalėjau jo pamiršti… Taigi, sutikau su jo pasiūlymu. Penktadienį, prie mokyklos, 18 val., atrodo nelabai vėlu, nieko nenutiks… Bet tai buvo didžiausia klaida gyvenime…
Atėjo tas vakaras… Ruošiausi jam jau nuo pietų, įtikinėjau save, kad viskas bus gerai. Giliai širdyje tikėjau, kad jis mane myli ir negalėtų manęs įskaudinti. Juk mūsų meilė buvo tyra, jis nereikalavo mylėtis su juo, nors tikrai norėjo. Jam jau buvo 17 metų… Nemažai…
Tai vat… Atėjau… Laukiu laukiu laukiu… Jau 18:30 val., keista, nieko nėra… Pasidarė šiek tiek nejauku… Ir štai jis! Ateina… Toks gražus… Toks paslaptingas… Toks mylimas ir laukiamas… Staiga dingo visa baimė, pasileidau bėgti ir puoliau į jo glėbį… Taip norėjau prisiglausti prie jo kūno ir pajusti jo širdutės plakimą kaip ir seniau… Jis mane apkabino, pabučiavo ir pasakė:
– Atleisk… Nenorėjau tavęs įskaudinti, myliu tave, mažyte… Suprantu, kad kalbejau baisius dalykus, bet atleisk, man reikia tavęs…
Atsimenu šiuos žodžius lyg jie butų ištarti dar vakar…
Susigraudinau… Atleidau jam… Pradėjom vaikščioti, nors jau buvo tamsu… Suskambo jo telefonas. Nesupratau su kuo jis šneka, bet man tai ir nerūpėjo… Pasukome į parkelį ant kalno. Jis pasakė, jog ten laukia manęs staigmena. Apsidžiaugiau… Na štai mes ant kalno… Eeeeeee, bet mes ne vieni! Čia stovėjo dar du vaikinai. Man pasidarė neramu… Pasakiau, kad noriu namo. Bet jis, mano mažulis, neleido man eiti… Liepė eiti su juo. Nenorėjau… Aš taip nenorėjau, kad pasakiau, jog rėksiu! Bet tada man į nugarą įrėmė šaltą ginklą… Taip, tai buvo peilis… Nebežinojau ką daryti… Tiesiog paklusau jam. Jis nusivedė mane į mašinų aikštelę. Įsėdome į jo draugų mašiną. Jie nuvežė kažkur mane. Nemačiau kelio, per daug baisu buvo… Vis klausiau: -Kodėl?
Pagaliau mašina sustojo… Išlipome tik mes dviese. Jo draugai nuvažiavo. Pamačiau kazkokį apleistą namuką… Jis įsivedė mane ten, užrakino duris, paleido iš savo rankų mane. Aš iškarto susivokiau, kad jau blogai, labai blogai… Pamačiau kažkokį numestą pagalį, čiupau jį ir bandžiau trenkti jam, bet nepavyko… Tada jis susinervavo… Pastūmė mane ant žemės.. Nukritau… Pats užgulė mane… Uch… Jis sunkus… Pasakė:
– Nebuvai mano, nebūsi niekeno! Rinkis! Keliausi į pragarą arba būsi su manim, būsi mano!
Pradėjau rėkti, kad mane paleistų, muistytis, bet jis buvo stiprus. Nepajėgiau jam pasipriešinti… Deja… Taip… Tai įvyko… Skausmas buvo neapsakomas, nes jis nebuvo švelnus. Jis buvo šiurkštus, nors bučiavo aistringai, bet man skaudėjo… Jis vis kartojo:
– Dabar mes kartu būsim amžinai…
Nors ir skaudėjo, bet jaučiau ir malonumą… Nebesipriešinau jam… Atsipalaidavau… Jis taip pat pasidarė švelnesnis…
Ech… Kaip skaudu prisiminti… Galiausiai po visko jis prigrąsino man, kad tylėčiau… Visgi pati savo noru ėjau susitikti, kas manim tikės… Aišku, galima eiti per teismus, bet kam? Viskas jau baigta… Prisiekiau, kad tylėsiu…
Gražino jis mane atgal į namus, bet jau nebebuvau ta pati naivi mergaitė. Dabar supratau koks gyvenimas gali būti ir kokia ta meilė. Skaudu… Labai skaudu… Bet pati kalta buvau, pasitikėjau tuo, kurį mylėjau. O jis… Jis dar ir dabar man rašo SMS, sako, kad myli. Bet kokia čia meilė?! Košmaras, o ne meilė… Nejaugi visi vaikinai tokie? Štai koks mano pirmas kartas…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *